back to blog

Salos nuotykių ieškotojams (Poveglijos, Hašimos, Alkatraso salos)

Poveglia

Kai kurie žmonės mano, kad būtent Poveglijos sala Italijoje – labiausiai vaiduoklių apgyvendinta vieta pasaulyje. Šiaurės Italijoje, tarp Venecijos ir Lido miestų Pietinėje įlankoje esanti sala neturi šeimininko, o lankytis joje griežtai draudžiama. Vieninteliai svečiai šioje vietoje – kelis kartus per metus saloje apsilankantys vietiniai vyndariai, kurie nuima salos vynuogių derlių. Net žvejai nesiartina prie šios salos krantų dėl labai paprastos priežasties – jie bijo traukdami laimikį tinkluose surasti žmonių kaulų. 1960-aisiais Italijos vyriausybė salą pardavė privačiam asmeniui, bet šeimininkas laimingu gyvenimu šioje vietoje ilgai nesidžiaugė. Po nuosavybės įgijimo savininko šeima norėjo saloje įkurti poilsio namus, bet niekas ten nepraleisdavo ilgiau nei vieną naktį.

Salos istorija skaičiuojama nuo 421-ųjų, kai rašytiniuose šaltiniuose Poveglija paminėta kaip prieglobstis nuo barbarų invazijos bėgusiems Veneto krašto žmonėms. Nuo IX amžiaus gyvenimas saloje vis intensyvėjo, tačiau tai truko tik iki 1379-ųjų, kai Venecija buvo užgulta priešų laivyno, o saloje, iškrausčius visus jos gyventojus, pastatyti aštuonkampio formos gynybiniai įtvirtinimai, išlikę iki šių dienų. Nuo to laiko Poveglija kone keturiems šimtmečiams tapo negyvenama – čia atsisakė keltis ir vienuoliai, ir ankstesnieji gyventojai, kurių kaimus buvo pasiūlyta atstatyti.

Vėliau Poveglijos sala, kaip ir daugelis kitų neapgyvendintų mažų salų, naudota mirštančių ir mirusių nuo įvairiausių užkrečiamų ligų žmonių laidojimui. Šalyje siaučiant marui į šią salą buvo gabenami užkrėstieji ir taip izoliuojami nuo likusios visuomenės, vėliau šie žmonės mirdavo baisiose kančiose. Visuomenė buvo ištikta panikos ir vos kildavo įtarimų, kad žmogus yra užsikrėtęs – tuojau pat „ligonis“ būdavo išsiunčiamas į šią salą, kur iš tiesų susirgdavo. Mirusiųjų kūnai buvo kraunami į dideles krūvas ir deginami. Istorikų teigimu, saloje galėjo būti sudeginta apie 160 tūkst. žmonių.

Dar baisesne sala tampa XX a., kai joje buvo įkurta protiškai atsilikusių žmonių gydykla. Iš pradžių gydytojai ir sesutės nepastebėjo nieko neįprasto, bet vėliau ligoniai ėmė skųstis matantys vaiduoklius – jiems nuolat rodydavosi maro epidemijos aukos, naktimis girdėdavo baisius, mirštančiųjų agoniją primenančius garsus. Legenda pasakoja, kad 1930 m. vienas ligoninės gydytojas darė įvairiausius keistus eksperimentus su ligoniais, kurie po jų dažniausiai jau nebeatsikeldavo. Po ligoninės uždarymo saloje kelis metus veikė slaugos namai. 1975-aisiais ir jie nustojo veikti.

Šiuo metu ligoninė nebeveikia, o sala apleista. Kraupūs pasakojimai ir griežti draudimai čia lankytis įkvėpė ir paranormalių reiškinių tyrinėtojus, Poveglijos salą pasirinkusius kaip vieną labiausiai bauginančių vietovių pasaulyje. Čia atvykstama dėl nuotykių ir kraupios atmosferos.

Ghost Adventures S03E03 Poveglia Island: http://www.youtube.com/watch?v=Q-HrDd5bwxY

Hašimos sala, Japonija

Hašimos sala, esanti už 15 km nuo Nagasakio miesto, garsi greičiausiai dėl to, ko joje nėra, nei dėl to, kas joje yra. Sala buvo apgyvendinta nuo 1887 iki 1974 m. Japonai išvystė Hašimos salą, kuomet jie atrado anglį salos uolienose bei jūros dugne ir pradėjo jos gavybos pramonę.

Šioje mažiau nei vieną kvadratinį kilometrą užimančioje saloje nepaprastai sunkiomis sąlygomis priverstinai gyveno ir jos kasyklose dirbo keli tūkstančiai darbininkų iš Korėjos. Aplink kasyklą pradėjo augti miestas. 1916m. čia buvo pastatytas pirmasis betoninis pastatas Japonijoje. Netrukus, ant šios mažos salos išaugo ir visas 10-aukščių namų kompleksas. Namus vienus su kitais jungė painūs koridoriai, laiptai ir vidiniai kiemai. Čia buvo pradinė mokykla, darželis, gimnazija, sporto stadionas, kino teatras, kavinės ir restoranai, 25 skirtingų prekių parduotuvės, ligoninė ir kirpykla, budistų šventykla, kazino ir daug kitokių vietų. Netrukus salą pradėta vadinti - "Midori nashi Shima" (sala be žalumos). Ši betoninė 6,3 hektaro sala iki 1950-ųjų vidurio šešiems tūkstančiams žmonių tapo pastoviais namais.

Anksčiau viena labiausiai apgyvendintų Žemės vietų, dabar vieniša ir visiškai tuščia ji stūkso Rytų Kinijos jūroje. Septintajame XX a. dešimtmetyje naftai pakeitus anglis Japonijoje, visas šalies anglies kasyklas, įskaitant ir Hašimą, imta uždaryti. 1974 m. „Mitsubishi“ oficialiai paskelbė, kad kasykla uždaroma. Per tris mėnesius gyventojai paliko salą ir ji vėl pakluso gamtos valiai. Pastatai ėmė irti, o atsivėrusiuose betoniniuose plyšiuose sužėlė žolė. Tačiau gamta nesugebėjo visiškai sunaikinti kažkada čia gyvavusio miesto pėdsakų. Net ir dabar, praėjus 50 metų, sala primena miestą vaiduoklį viduryje jūros. Iki šiol gatvėse plaikstosi seni laikraščiai, čeža sudužę stiklai, tuščius langus varsto šėlstantis jūros vėjas.

1974 ir 2009 m. laikotarpyje sala oficialiai buvo uždaryta. Į ją negalėjo patekti nė vienas lankytojas. Bet visai neseniai ši intriguojanti vieta atvėrė duris turistams už 300 Jenų kainą.

http://www.youtube.com/watch?v=okRUrxvngCc

Alkatraso sala, JAV

Vos kelios salos Jungtinėse Valstijose yra tokios pat žinomos – arba nežinomos – kaip Alkatrasas. Ši sala – tai nedidelė uolų sankaupa San Francisko įlankos viduryje. Pirmąkart žemėlapiuose ji pavaizduota 1775 m. ir pavadinta ispaniškai "Isla de los Alcatraces" – pelikanų sala, mat joje tuo metu buvo gausu jūrinių paukščių pelikanų. Sala taip ir buvo tiesiog sala iki 1853-ųjų, kuomet amerikiečių kariuomenė ten pastatė tvirtovę, vadinamą Alkatraso vardu. Netoli žemyno nedidelė izoliuota sala – JAV pareigūnų buvo įvertinta kaip puiki vieta kalėjimui. Panašaus pobūdžio įstaiga čia veikė dar nuo XIX a., kuomet JAV armija Alkatraso saloje laikė belaisvius.

2-ąjį ir 3-ajį dešimtmečiais Jungtinėse valstijose dėl Didžiosios depresijos ir Sausojo įstatymo įvedimo stipriai pakilo organizuoto nusikalstamumo lygis. Įtakingi gangsteriai nevaržomi siautėdavo didžiausiuose šalies miestuose, o valdžios institucijos pasirodė bejėgės kovoti su gerai apsiginklavusiais nusikaltėliais. Kaip išeitį JAV vyriausybė pasirinko Alkatraso salą – čia įkalinti gangsterius ir taip juos visiškai izoliuoti nuo visuomenės ir kartu įspėti kitus Amerikos gatvėse siautėjusiems nusikaltėlius apie gresiančias bausmes. Į kalėjimą paskirti dirbti geriausi JAV kalėjimų prižiūrėtojai.

Pirmasis kalėjimo viršininkas Džeimsas Džonstonas (James A. Johnston) ir JAV Federalinių kalėjimų viršininkas Sanfordas Beitas sukūrė kalėjimo taisykles. Pirmoji taisyklė teigė, kad niekas į Alkatrasą nepatenka tiesiai iš teismo salės – čia siunčiami tik tie, kurie pažeidžia įprastų kalėjimų taisykles (angl. Break the rules and you go to prison, break the prison rules and you go to Alcatraz). Taisyklės taip pat skelbė, kad visos kalinių laisvės ir privilegijos yra ribojamos. Tačiau, priklausomai nuo kalinio elgesio, jis galėjo gauti tam tikrų privilegijų, kad ir teisę pasimatyti su lankytojais (pirmasis pasimatymas galėjo įvykti tik praėjus trims mėnesiams nuo kalėjimo pradžios). Tiesa, leistas tik vienas pasimatymas per mėnesį. Kalėjime taip pat buvo biblioteka, tačiau laikraščių ir kitų media priemonių (TV ar radijo) ten nebuvo. Bendravimas su išoriniu pasauliu stipriai apribotas. Rašyti ir gauti laiškus taip pat buvo privilegija, be to, jie būdavo griežtai tikrinami. Netgi galimybė dirbti laikyta privilegija, o darbas kalinių vertintas kaip vienas didesnių malonumų.

Kiekvienas nuteistasis turėjo savo kamerą, kurioje galėjo turėti tik pačius būtiniausius daiktus. Kalėjime jie gaudavo maisto, vandens, prireikus – medicininę pagalbą (taip pat dantisto). Imtasi ir papildomų atsargumo priemonių: tam, kad kaliniai nesigrūdintų ir nesiryžtų plaukti per ledinį įlankos vandenį, iš kranų tekėjo tik šiltas vanduo. Išvesti iš kamerų kaliniai eidavo tik tam tikrais koridoriais, tuo norėta neleisti jiems sužinoti pastato išplanavimo subtilybių. Kalėjimo rutina buvo griežta ir nesikeitė metų metais. Privilegijos galėjo būti atimtos iš kalinių lygiai taip pat greitai kaip įgyjamos – užteko menkiausių taisyklių pažeidimo. Tai skatino kalinius saugoti turimas privilegijas.

Alkatrase trims kaliniams buvo skirtas vienas prižiūrėtojas, tai dar labiau padidino saugumą (kituose šalies kalėjimuose vienas žmogus turėjo prižiūrėti dvylika kalinių). Be to, kaliniai būdavo suskaičiuojami 12 kartų per dieną. Dėl mažo jų skaičiaus prižiūrėtojams nesunku būdavo atsiminti kiekvieno vardą.

Ankstyvaisiais kalėjimo gyvavimo metais galiojo viršininko Džonstono sugalvota tylos taisyklė – kalėjime nuolat turėjo būti tyla. Kaliniai tai laikė nepakeliamu dalyku, jie nuolat dėl to skundėsi. Žinomi keli atvejai kai kaliniai išprotėjo nuo nuolatinio tylėjimo, todėl vėliau ši griežta taisyklė buvo sušvelninta. Bet tai buvo vienintelis kartas, kai kalėjimo nuostatai šiek tiek koreguoti. Dar vienas bausmės būdas buvo speciali belangė kamera, kur nusikaltėliai talpinti už ypatingą nepaklusnumą.

Per 29 kalėjimo metus buvo 14 bandymų pabėgti, kuriuose dalyvavo 34 kaliniai. Oficialiai teigiama, kad visi pabėgimai nepavyko, kaliniai arba būdavo nužudomi arba pagaunami ir grąžinami. Tačiau 1937 m. ir 1962 m. pabėgime dalyvavę kaliniai dingo be pėdsako ir nors oficialiai teigiama, kad jie mirę, patvirtinimo nėra.

Žiauriausiu bandymu ištrūkti laikomas 1946 m. vykęs vadinamasis „Mūšis dėl Alkatraso“. Sukilimo metu nužudyti trys kaliniai ir du kalėjimo prižiūrėtojai, vėliau dviem kaliniams dėl bandymo pabėgti buvo įvykdyta mirties bausmė. Pats žinomiausias pabėgimas įvyko 1962 m., pagal jo scenarijų pastatytas kino filmas „Pabėgimas iš Alkatraso“ (Escape from Alcatraz), kuriame pabėgimo iniciatorių - Franką Morisą – vaidina Holivudo žvaigždė Klintas Istvudas (Clint Eastwood). Tai vienas painiausių kada nors sugalvotų pabėgimų iš įkalinimo įstaigos. Kalinys F. Morisas ir du broliai Anglinai savos gamybos šaukštu iškapstė ventiliacijos angas savo kamerose, kurios vedė į pakankamai plačius kanalizacijos koridorius, ir, vamzdžiais pakilę į viršų, surado išėjimą per stogą. Kaliniai nuo drėgmės suminkštėjusį cementą savo kamerose krapštė kai kalėjime buvo leidžiama groti muzikos instrumentais – taip jie galėjo dirbti nekeldami triukšmo. Naktį pasprukę iš kamerų jie po antklodėmis paliko iš anksto pasigamintas „savo“ galvas, taip prižiūrėtojai manė, kad jie visą naktį guli lovose. Pasiekę salos krantus, bėgliai iš pasivogtų apsiaustų nuo lietaus pasigamino plaustą ir pasileido link laisvės miestu vadinamo San Fransisko. Kalinių pasigesta tik ryte. Plausto liekanos rastos prie netoliese esančios Angelų salos, niekas nežino, ar jie pasiekė miestą.

Oficialiai teigiama, kad kaliniai nuskendo, tačiau niekas niekada nerado jų kūnų. Kitas galimas variantas - kad jie sėkmingai pasiekė žemę ir pabėgo į Lotynų Ameriką (vėliau pasklido gandas, kad broliai Anglinai atsiuntę atvirutę iš šio žemyno savo artimiesiems). Painią pabėgimo istoriją išnarplioti padėjo kitas kalinys, kuris žinojo apie rengiamą pabėgimą ir taip pat ruošėsi ištrūkti, tačiau paskutinę sekundę pabūgo ir liko savo kameroje.

Nepraėjus ne metams po šio pabėgimo Alkatrasas buvo uždarytas. Pagrindinės priežastys – kova už žmogaus teises, nepaprastai brangus kalėjimo išlaikymas, modernėjančios technologijos. Kalėjimas nustojo veikti 1963-aisiais. Dabar jis atviras turistams, čia išlikę autentiški pastatai ir įrengimai.

Žymiausi kaliniai: Al Capone, Alvinas Karpis, „Ginklų mašina“ Kelly‘s ir Mickey Cohenas.

http://www.youtube.com/watch?v=4XLoMqydKN4


Facebook komentarai